Kaip išsirinkti kokios pirties Jūs norite?

Rusiška pirtis

Garinės pirtys Rusijos teritorijoje buvo žinomos nuo senų laikų. Pirtys buvo svarbiausia gydomoji ir sveikatos stiprinimo priemonė. Rusijos platybėse garinė pirtis yra sinonimas sveikatai. Gyvenant atšiauriomis sąlygomis, kai artimiausia pagalba budavo per toli, vienintelė ligonio viltis likdavo pirtis. Rusiškos garinės pirties privalumai buvo žinomi nuo senų senovės ir pirtys vietinių daktarų buvo pripažintos, kaip būtina priemonė išlikti sveikam. Garinės pirties garai atveria poras, išvalo susikaupusį kenksmingą prakaitą, sutvarko virškinimą, šaliną nuovargį ir gerina apetitą. Rusiškos garinės pirtys buvo leidžiamos statyti visiems, kas turėjo pakankamai žemės. Naminės garinės pirtys buvo kuriamos tik šeštadieniais, todėl šeštadieniai buvo laikomi pirties diena. Vakarų keliautojus stebindavo rusiškos garinės pirties procedūra, kai pirtyje įkaitę rusai voliodavosi sniege, o atvėsus grįždavo į pirtį toliau kaitintis.

Svarbiausios rusiškos garinės pirties taisyklės:

  • Geriausia garintis esant tuščiam skrandžiui .
  • Pirtyje vartoti alkoholį buvo draudžiama, nes kenkia kepenims.
  • Po pirties procedūrų susilaikyti ,kol kūnas atvės ,nuo valgymo ir gėrimo.
  • Garinantis per daug karštoje pirtyje neatsiveria odos poros.

Suomiška pirtis

   Lietuvoje sauna vadinama suomiška pirtis. Sauna suomiams nuo gūdžios senovės išliko kaip šventovė. Sauna ir saunos procedūros buvo svarbios ir iki šių dienų išliko patarlės: „Pirtyje reikia elgtis taip, kaip bažnyčioje”. Sauna yra svarbi suomių kultūros dalis, kuri išliko iki šių dienų ir suomio gyvenimas neįsivaizduojamas be saunos procedūrų. Sauna susilaukia pagarbos kiekvieno suomio širdyje, todėl nemaža dalis suomių išlaikė senąsias saunos tradicijas. Sauna su savo senovine kultūra perduodama iš kartos į kartą išliko beveik nepaliesta iki šių dienų. Senovėje sauna ir saunos procedūros buvo vaistas nuo visų ligų. Išlikę nemažai posakių: „Jeigu žmogaus neįmanoma išgydyti pasitelkus į pagalbą dvasias, dervą ir sauną, jis mirs”.

    Suomijoje saunos kultūra skiriasi kaimo vietovėse ir miestuose. Kaimo vietovėse populiariausia išliko tradicinė malkomis kūrenama sauna. Modernios elektrinės krosnelės neįsitvirtino. Kaimo vietovėse saunos procedūrų metu vanojasi beržinėmis ir ąžuolinėmis vantomis, o atvėsta gryname ore ar ežere. Dalis suomiškos saunos mėgėjų nepripažįsta nei vantų ,nei garo. Žiemos metu populiaru voliotis sniege ar pasinerti į eketę.

Vienas iš išskirtinių saunos bruožų – oras saunoje labai greitai atiduoda šilumą ir aukšta temperatūra lengvai pakeliama vaikams ar vyresniems.

Suomijoje saunos randamos beveik kiekvienuose namuose. Miestuose mėgautis saunos malonumais suteikia galimybę elektrinės saunos krosnelės, nors ir prarandamas saunos autentiškumas. Butuose dažnai vonią pakeičia sauna, tobulėjančių saunos technologijų dėka. Miestuose populiarumo susilaukė didžiulės viešosios saunos, esančios idealios vietos pabendrauti ir aptarti reikalus. Sauna yra laikoma šeimos susirinkimo vieta.

Turkiška pirtis

Turkiškos pirtys išsiskiria netik rytietiškos kultūros dvelksmu, bet yra puiki vieta atsipalaiduoti ir pamiršti dienos vargus. Nuo seno turkiškos pirtys užėmė ypatingą vietą žmonių gyvenime. Turkiškos pirtys buvo vieta išlaikyti švarų ir sveiką kūną, atgauti dvasinę stiprybę ir pabendrauti. Turkiškos pirtys buvo socialinio gyvenimo ašis. Turkiškos pirties metu buvo bendraujama, dalinamasi naujienomis ir gandais. Turkiškos pirties pavadinimas reiškia „skleidžianti šilumą” ir atspindi iš senovės žinomą gydantį šilumos poveikį. Turkiškos pirtys gerokai skiriasi nuo mums įprastos rusiškos ir suomiškos pirties temperatūra ir drėgme. Turkiškos pirtys yra gerokai drėgnesnės, bet temperatūra yra žemesnė. Pirtyje galima pasijusti tarsi tropikuose, drėgmės ir karščio santykis yra puikiai suderintas. Turkiška pirtis neįsivaizduojama be profesionalaus masažo užbaigiančio pirties procedūrą. Turkiškos pirties pagrindas yra apvalus kambarys, kuriame pirtininkai kaitinasi ant karštų, iš marmuro padarytų gultų uždengtų drobulėmis. Po kaitinimosi turkiškoje pirtyje atliekamas intensyvus masažas – kūnas trinamas grubia plaušine su muilinu vandeniu. Orginalioje turkiškoje pirtyje nėra jokių garo generatorių, temperatūra perduodama šylant sienoms, grindims ir marmuriniams gultams. Pirties temperatūra ir drėgmė pirtyje reguliuojama šlakstant pirties sienas ir gultus. Pirties grindys visą laiką išlieka šiltos suteikdamos nuolatinį komfortą. Kupolo formos lubos turkiškoje pirtyje yra technologinė gudrybė: pirtyje kylantys garai kondensuojasi ir virsta lašais, kurie nelaša žemyn, bet nuteka sienomis. Dar vienas esminis skirtumas – turkiškoje pirtyje įrengta ventiliacija palengvina kvėpavimą. Naujokui masažas turkiškoje pirtyje gali atrodyti kaip kankinimas, bet gydomasis poveikis nepaneigiamas.

Klasikinės Turkiškos pirties procedūra:
Turkiškoje pirtyje procedūra prasideda nuo persirengimo ir pasiruošimo pirčiai – kūno sušildymo.

Sušilęs pirtininkas eina į pagrindinę turkiškos pirties patalpą su marmuriniais gultais. Turkiškoje pirtyje kūnas kaitinamas ir šildomi raumenys ant karštų marmurinių gultų uždengtų drobule.

Suminkštinus odą ir atvėrus poras einama į specialias garinimosi nišas. Klasikinės turkiškos pirtys paprastai susideda iš penkių garinimosi nišų, kuriose drėgmė kyla nuo nuo 70% iki 100%. Pirties lankytojas kaitinasi garinimosi nišose kol užkaista ir vėl grįžta į pagrindinę patalpą pailsėti ant marmurinių gultų.

Išsikaitinus pirties lankytojui atliekamas viso kūno masažas profesionalaus masažuotojo – tai išskirtinis turkiškos pirties bruožas. Pirmiausia masažuotojas nušveičia visą kūną nuo galvos iki kojų muilinu vandeniu ir plaušine. Surangėjusios odos sluoksnis pašalinamas, oda lieka švari ir švelni. Intensyvus viso kūno masažas turkiškoje pirtyje atliekamas padengiant visą kūną muilo putomis. Masažo metu atliekamas sąnarių sukimas, ištempiamos rankos, kojos ir stuburas.

Galiausiai einama į patalpą, kurioje kitas masažuotojas ištepa kūną kvepiančiais aliejais. Nuo visų šių procedūrų kūnas tampa lankstus, o oda stangri ir švelni. Turkiškos pirties lankytojas galiausiai pereina į kitą patalpą, kurioje jo kūnas ištepamas kvepiančiais aliejais ir galima pailsėti ir galutinai atvėsti.

Japoniška pirtis

Japoniškos pirtys ir jų tradicija susiformavo susipynus pagonybės ir budizmo bruožams. Japoniškos pirtys yra itin savitos, kaip ir visa Japonijos kultūra. Seniau didžiulės japoniškos viešosios pirtys buvo visuomeninio gyvenimo centras. Japoniškos pirtys buvo puiki vieta draugams susirinkti, susižinoti naujienas ir gandus. Japoniškoje pirtyje reikalauja pirmiausia tinkamai nusiprausti su muilu ir tik poto leidžiama pasinerti į statinę pilną šilto vandens. Šios maudymuisi skirtos statinės buna sandarios ir pagamintos iš minkštos medienos.

Japoniškos pirtys yra vertinga gydymo ir profilaktinė priemonė pašalinanti stresą, medžiagų apykaitos sutrikimus, stimuliuojanti širdies ir kraujagyslių sistemą bei inkstus, malšinanti reumatinius skausmus, šalinanti riebalų sankaupas, jauninanti odą, naikinanti kenksmingas bakterijas, šalinanti nuovargį, suteikianti jėgų.

Tradiciškai japoniškos pirtys yra sudarytos iš dviejų patalpų. Pirmoji patalpa yra priepirtis, kur yra kruopščiai nusiprausiama muilu prieš pirties procedūras. Antrojoje patalpoje būna nedidelės japoniškos pirtys – medinės statinės su joje įmontuota krosnimi.

Japoniškos pirtys ir procedūra negalima lyginti su suomiška, rusiška ar turkiška. Japoniškoje pirtyje kūno kaitinimas vyksta nedidelėje medinėje statinėje su krosnele, o vandens temperatūra gali pakilti iki 45 laipsnių C.

Klasikinės Japoniškos pirties procedūra: Vanduo pirtyje įkaitinamas iki 40-45 laipsnių temperatūros. Pirties vanduo praturtinamas jūros druka, kuri atpalaiduoja. Japoniškoje pirtyje būnama 10-15 minučių.

Japoniška pirtis tuom nesibaigia. Nusišluosčius sausai 15 – 20 minučių panyrama į statinę su karštomis pjuvenomis. Dažniausiai naudojamos kedro pjuvenos sumaišytos su lapais, gydomosiomis ir kvapniosiomis žolelėmis. Pjuvenų, lapų ir žolelių mišinys kaitinamas iki 60 laipsnių temperatūros.

Dar kita statinė būna pripildyta apvaliais pašildytais, jūros nugludintais akmenėliais, kurie sukuria masažo efektą.

Po visų šių procedūrų japoniškoje pirtyje, japonai bendrauja tarpusavyje, užkandžiauja restoranuose, skaito – būna atsipalaidavę. Visa tai atliekama netoli pirties.